Futbolas VU Istorijos fakulteto mokslininkių gyvenime: kas žavi, įtraukia ir verčia nemiegoti

Vykstant pasaulio futbolo čempionatui, šio žaidimo nuotaikos vis labiau jaučiamos ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete. Nors futbolas dažnai vis dar įsivaizduojamas kaip „vyriškas“ sportas, tribūnose, prie ekranų ir fakulteto čempionato totalizatoriuje netrūksta ir moterų, kurios šį žaidimą stebi, palaiko savo komandas ir žaidžia.

Šia proga pakalbinome keturias (VU) Istorijos fakulteto mokslininkes, kurioms futbolas nėra tik kartą per ketverius metus vykstantis reginys. Jų klausėme, kada ir kodėl jos pradėjo domėtis futbolu, kurie žaidėjai ar čempionatai labiausiai įsiminė, ko jos tikisi iš pasaulio čempionato ir ar žiūri moterų futbolą.

Žavi kolektyvinis entuziazmas

Istorikei dr. Akvilei Naudžiūnienei futbolo žiūrėjimas yra smagi bendra veikla. Žiūrint futbolą ją žavi supantis kolektyvinio entuziazmo reiškinys. O kai dukra pradėjo entuziastingai spardyti futbolo kamuolį ir lankyti treniruotes, ji tapo ir vaikų futbolo žiūrove.

Labiausiai istorikei įsiminęs futbolo žaidėjas yra prancūzų futbolininkas Zinédine'as Zidane'as dėl savo „žaidimo galva“.

Paklausta, ko tikisi iš būsimo pasaulio čempionato, dr. A. Naudžiūnienė sako, kad labiausiai laukia komandinio susižaidimo: „Labiau laukiu ne žaidėjų „pasirodymų“, o komandinio susižaidimo, nes kad ir kokie šaunūs atskiri žaidėjai būtų, rungtynes laimi arba pralaimi visa komanda. Tad labiausiai laukiu ir tikiuosi artėjančios Prancūzijos komandos pergalės.“

Moterų futbolą dr. A. Naudžiūnienei žiūri retai. Sąmoningai jo nevengia, tačiau, jei reikia rinktis, visada rinktųsi žiūrėti vyrų futbolą. 

Likimas sako: laimės Anglija 

Futbolas Istorijos fakulteto darbuotojai Giedrei Polkaitei visad buvo neatsiejama gyvenimo dalis, kiek tik ji save prisimena: „Iki šiol mano mama dažniau žiūri futbolo čempionatus nei dailųjį čiuožimą. Mano mokyklos draugės tėtis dirbo su Vilniaus „Žalgiriu“, todėl paauglystėje eidavome žiūrėti varžybų į stadioną. Mano klasiokas net paaukojo savo ilgus plaukus, kai pralaimėjo lažybas, 1998 m. pastatęs už brazilų pergalę. Kaip žinom, laimėjo prancūzai, ir nuo to laiko jis kerpasi trumpai. Su kursiokais, sukišę nosis į vieną nedidelį televizoriaus ekraną, žiūrėdavome rungtynes, o Kernavėje vasaros pabaigoje su kursiokėmis audringai sirgdavome už kursiokus kasmetiniame futbolo turnyre.“

Paklausta apie įsimintiniausią žaidėją, G. Polkaitė sako, kad ją visada žavėjo vartininko vaidmuo ir reikšmė rungtynėse – jo reakcija, koncentracija, visos aikštės matymas, greiti sprendimai ir nuojauta. Todėl ilgus metus ji žavėjosi italų futbolininku Gianluigi Buffonu. 

Giedrė Polkaitė. VU nuotr.

Kalbėdama apie būsimą pasaulio futbolo čempionatą, Giedrė pabrėžia, kad labiausiai ją žavi futbolo nenuspėjamumas: „Smagiausia, kad net didžiausi futbolo ekspertai niekada negali būti tikri, kuri komanda laimės pasaulio čempionatą ir kaip pasisuks rungtynių eiga. Tas nenuspėjamumas, azartas, ilgi vakarai ir visas mėnuo su mažai miego yra viena laukiamiausių švenčių. Savaitgalį pirkau vieną gaivųjį gėrimą ir tik vėliau pamačiau, kad ant buteliuko yra Pasaulio futbolo čempionato loterija. Mano buteliukas buvo su užrašu „Anglija“. Gal tai ženklas?“ 

Moterų futbolo G. Polkaitė dar neatrado, bet pažada skirti tam dėmesio.

Futbolas – tai būdas pažinti visuomenę 

VU Istorijos fakulteto dėstytoja doc. Dovilė Troskovaitė didžiuosius futbolo turnyrus su šeima žiūrėdavo dar vaikystėje. Tačiau labiau futbolu susidomėjo studijuodama, kai vienoje studentų konferencijoje Varšuvoje kolega iš Kroatijos perskaitė pranešimą apie serbų ir kroatų futbolo kultūrą ir tai, kaip joje reiškiasi nacionalizmas bei Balkanų karų traumos.

„Man, kaip besidominčiai nacionalizmo apraiškomis įvairiose etninėse grupėse, toks tyrimas pasirodė įdomus ir padėjo atrasti, kad per sporto kultūrą apskritai galime pažinti visuomenėse vykstančius procesus tada, kai kiti, tradiciniai istorikų tyrimo metodai ir šaltiniai mažai ką gali pasakyti. Tad man futbolas yra daugiau nei žaidimas – tai būdas pažinti visuomenes“, – sako istorikė.

Įsimintiniausiu futbolininku docentė vadina Urugvajaus rinktinės puolėją Diego Forláną.

Čempionate istorikė tradiciškai palaikys Prancūzijos rinktinę ir, žinoma, tikisi šios rinktinės pergalės: „Ousmane’as Dembélé, Désiré Doué ir Bradley Barcola, šį sezoną žaisdami PSG (Paryžiaus „Saint-Germain“), jau įrodė, kad net jei komandai sezonas klostosi ne taip, kaip norėtųsi, atidavę visas jėgas jie gali pasiekti stulbinamų rezultatų. Prancūzijos rinktinė tikrai bus stiprios sudėties, belieka palinkėti išvengti traumų ir ligų, kurios praėjusiame pasaulio čempionate pakišo koją prieš pat finalą su Argentina.“

Doc. Dovilė Troskovaitė. VU nuotr.

Paklausta, ar žiūri moterų futbolą, istorikė sako, kad moterys futbole yra neįtikėtinos ir ji su nekantrumu laukianti Pasaulio moterų futbolo čempionato, kuris kitais metais vyks Brazilijoje: „Praėjęs čempionatas, vykęs Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, emocijomis ir žaidimo dinamika nenusileido vyrų futbolui, o kovingumu, sakyčiau, jį net pranoko. Akivaizdu, kad 2023 m. pasaulio čempionatas tapo tam tikru lūžiu ir klubiniame moterų futbole. Iš pradžių vystytas gana vangiai ir net su šiek tiek prievartos, dabar moterų futbolas sulaukia vis daugiau sirgalių dėmesio. Moterys pripažinimą išsikovojo savo darbu, atsidavimu, ir gana simboliška, kad sportininkėms teko ginti savo teisę į tinkamą sveikatos priežiūrą, teisę į motinystės atostogas, teisingesnį, nors vis dar neteisingą, atlygį. Ši kova susijusi ne tik su futbolu, bet ir su daug svarbesniu moterų teisių klausimu, nes vis dar yra profesijų ar situacijų, kuriose moterys nevertinamos taip pat kaip vyrai. Moterų futbolas yra įkvėpimas visoms moterims ir mergaitėms siekti savo tikslų.“

Futbolą žaidė profesionaliai

Bene daugiausia tiesioginio kontakto su futbolo kamuoliu iš visų pašnekovių yra turėjusi archeologė prof. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen. Futbolas jai nėra vien tik žiūrimas sportas – jaunystėje ji pati jį žaidė profesionaliai ir atstovavo Lietuvos moterų futbolo rinktinei. Jos profilį ir šiandien galima rasti Lietuvos futbolo svetainėje.

Prof. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen su komanda. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien profesorė futbolo aikštėje kamuolio jau nebespardo, tačiau rungtynes vis dar žiūri. Paklausta apie labiausiai įsiminusį žaidėją, ji tiesiai šviesiai sako, kad portugalų futbolininkas Cristiano Ronaldo yra numeris vienas.

Iš būsimo pasaulio futbolo čempionato prof. G. Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen labiausiai laukia ispano Lamine’o Yamalo žaidimo ir tikisi, kad čempionate triumfuos Ispanija.

Moterų futbolą buvusi Lietuvos moterų futbolo rinktinės žaidėja žiūri ne visada, tačiau, kiek gali, seka ir jį.